Dar ir dabar prisimenu jausmą, kuomet supratau, jog noriu būti mokytoja. Nepaprastą jaudulį stovint prieš klasę, lyg bendrautum vienu metu ir su Ateitimi, ir su Dabartimi. Tas smalsumas, o kuo gi taps šie jauni žmonės? Kokie atsiminimai išliks jų širdyse iš mokyklinių laikų? Kaip juose sužadinti meilę žinioms ir žinojimui? Juk mokymasis neužsibaigia uždarius mokyklos duris. Visi šie klausimai nuolatos jaudina ir veda į priekį.
Tikriausiai tas jausmas mane ligi šiol ir palaiko bei stiprina šiame nelengvame kelyje. Tikiu, jog mokytojas turi nepaprastų galių prikelti, įkvėpti, suteikti žinių, esant reikalui paguosti ir priminti, jog „aš galiu, man pavyks“. Šioje mokykloje, kaip niekur kitur, rodos, daug dėmesio yra skiriama asmenybei ir jos formavimuisi. „Mažieji daigeliai“ yra apgobti meile ir nuoširdumu – tai, neabejotinai, duos tik teigiamų rezultatų tiek dabar, tiek ateity.