Daugiau nei pyragų kepimas

Strapsnis išverstas iš: https://www.waldorf-resources.org

Tekstą iš anglų kalbos vertė Indrė Dačkutė

Tekstą redagavo Indrė Dačkutė ir Eglė Karpavičiūtė

Dažnai Valdorfo mokyklose tenka išgirsti kalbant apie tėvų įtraukimą į veiklą bei susikūrusias įvairias tėvų darbo grupes. Taigi, šiek tiek apie tai, ką turime iš tiesų minty ir ką reiškia vienas iš Valdorfo trikampiu – bendruomenė = tėvai + vaikai + mokytojai.

Daugiau nei pyragų kepimas

Tėvų partnerystė arba tėvų įtraukimas, tai svarbiausia Valdorfo mokyklos idėja. Tačiau ką mes turime minty, kalbėdami apie tai? Ar galvojame apie tėvus, savanoriškai teikiančius pagalbą kasmetinėje mugėje ar mokyklos talkoje? Ar mes kalbame apie tėvų „auklėjimą“ susirinkimų metu? Ar mokytojai yra skirti vadovauti šeimoms, kaip jiems gyventi ir prižiūrėti vaikus?

Kaip iš tiesų tėvai gali aktyviai įsitraukti į mokyklos plėtrą, koks yra mokytojų indėlis ir kokie aspektai yra svarbūs?

Valdorfo mokyklos buvo įkurtos iš socialinio impulso. Šis impulsas gyvena dinamiškame mokytojų, vaikų ir tėvų trikampyje. Laikui bėgant, tam tikra veikla daugelyje mokyklų tapo „tipišku tėvų darbu“, tačiau ar tai vis dar tinkama šiandien? Tėvų dalyvavimas mokykloje turi būti pritaikytas prie šiuolaikinės situacijos. Tai, kad mokytojas turi mokyti tėvus susirinkime bei sumažinamas tėvų bendradarbiavimas iki pyragų kepimo, darant prielaidą, kad motinos yra „namų šeimininkės“, yra mąstymo būdai, kuriuos reikia nuodugniai išnagrinėti.

Tėvai patys yra kažkurios srities specialistai: kai kurie iš jų prekybininkai ar vadybininkai, kažkas – gydytojai ar sodininkai. Tėvai atstovauja įvairioms profesijoms, turi įvairių talentų ir gebėjimų. Taip pat yra daug senelių, norinčių aktyviai dalyvauti mokyklos gyvenime. Šis potencialas turi būti palankiai vertinamas mokyklose. Tėvai ir seneliai nenori būti tik pagalbininkai, jie nori aktyviai dalyvauti, nori prisidėti idėjomis ir būti atsakingi. Šiandien tėvų dalyvavimas turi būti grindžiamas tikra partneryste.

Kliūčių supratimas

Dažnai mes matome kitą asmenį tam tikrame vaidmenyje: matome „mokytoją“, „motiną“ arba „tėvą“. Kita vertus, mes taip pat kalbame ir elgiamės pagal savo vaidmenį. Toks santykio būdas gali sukelti nerimą visoms pusėms. Mokytojai bijo, kad tėvai juos laikys nekompetentingais, todėl jie slepiasi už viską žinančio eksperto kaukės. Kartais mokytojai pamiršta, kad tėvai buvo su vaiku nuo pat gimimo, kad pažįsta savo vaiką ir jo vystymąsi daug intymesniame lygyje nei pats mokytojas.

Tačiau kita vertus, tėvai gali menkai suprasti visos klasės gyvenimą. Jie orientuojasi tik į savo vaiką. Jie klausia: „Ar mano vaikui gerai? Ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Ar tenkinami jo individualūs poreikiai?“ Tėvai tikisi, kad mokykla pasiūlys jų vaikui puikiausias mokymosi sąlygas. Jie išrinko savo vaikui mokyklą, dėl kurios turi papildomų finansinių įsipareigojimų ir papildomų reikalavimų.

Štaineris galėjo numatyti šiokį tokį galimą konfliktą tarp šių dviejų pusių. 1923 m. birželio 22 d. Štutgarto mokykloje, tėvų susitikime Jis pasakė: „Bet visų pirma turime sutelkti dėmesį į savo ketinimus. Negalime tikėtis, kad gausime daug naudos iš tam tikrų nurodymų, kai tokiu būdu mokytojai kreipiasi į tėvus ir atvirkščiai – tėvai į mokytojus; tačiau galime tikėtis daug daugiau, kai mokytojai ir tėvai susitiks su teisingu nusiteikimu ir požiūriu“.

Daug kas priklauso nuo teisingų ketinimų ir vidinio požiūrio. Tai pasakytina apie tiesioginį tėvų ir mokytojo ryšį, bet ir apie kiekvieną, kuris susijęs su mokyklos gyvenimu.

Vertinančios savybės

Tėvai ir mokytojai įkūnija tam tikras savybes. Mokykla yra kasdienė mokytojų darbo vieta, kur dėl jų darbo sukuriamas nuoseklumas ir patikimumas. Jie gali būti suvokiami kaip glaudžiai susieta ir šiek tiek uždara bendruomenė. Mokytojai turi rasti pusiausvyrą tarp patikimos bendruomenės kūrimo, tuo pačiu išlikdami atviri naujiems impulsams.

Tačiau tėvai yra ir pagrindinė, ir būtina mokyklos dalis. Be jų nebūtų mokyklos. Suprantama, kad jie sklando periferijoje, retai patenka į mokyklos pastatą ir kuo vyresni vaikai, tuo mažiau tėvai žino apie mokyklos gyvenimą. Dėl jų fizinio atstumo (nuo mokyklos ir iki kitų šeimų) susidaro įspūdis, kad jie visi yra išsibarstę. Kaip bebūtų, geriausiu atveju tėvai palaiko mokyklą ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai. Šis nematomas dalyvavimas yra be galo svarbus mokytojams.

Kelias į priekį

Daugelyje mokyklų pasitvirtino nauda, kai bendradarbiavimas su tėvais buvo perkeltas į kitą lygį, užduodant šiuos klausimus:

Kuriame mokyklos raidos etape mes dabar esame?

Kas yra svarbu dabartinei mūsų mokyklos situacijai?

Kokias vizijas šioje mokykloje turi tėvai ir mokytojai?

Pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais galime tikėtis pradinės energijos ir entuziazmo. Po kelerių metų galime pastebėti tam tikrą nusivylimą ir nuovargį. Be to, darbo grupės ir procesai yra tvirtai įsitvirtinę. Tai gali leisti šiek tiek nusiraminti po pirmųjų keleto metų chaoso, tačiau mums gali trūkti energijos, kuri lydėjo pirmaisiais metais. Kokie bendradarbiavimo įgūdžiai ir formos dabar reikalingi? Kas turėtų būti tų tikslinių grupių dalis ir dalyvauti priimant sprendimus? Diskusijos apie keletą įdomių idėjų skirtų mokyklai arkuriant žaidimų aikštelę, suteikia galimybę paklausti, kaip tėvai gali būti įtraukti į tokių įdėjų planavimą ir įgyvendinimą. Ar reikėtų pasitarti su tėvais, kai įdarbinami nauji mokytojai, ir jei taip, kaip tai būtų organizuojama? Ar tėvai galėtų dalyvauti nustatant naujų pareigų kriterijus? Kaip sukurti atviras galimybes, kuriose kiekvienas asmuo: tėvai, mokytojai ir klasės bendruomenė turėtų tinkamą erdvę?

Toje pačioje valtyje

Jei sąmoningai norime dalyvauti mokykloje, mes taip pat turime pasakyti „taip“ bendradarbiavimui. Vis dėlto galime susidurti su kai kuriais iššūkiais – kai tėvų darbo grupės dalyviai yra žmonės, kurie nebūtinai norėtų dirbti kartu vieni su kitais. Todėl gali susiklostyti, kai vieno ar kito žmogaus požiūris nėra vertinamas. Gali būti, kad nesutinkame su tuo, kaip kažkas auklėja savo vaikus; kartais susiduriama su skirtingais gyvenimo būdais. Ir gali būti, kad sėdžiu ten, „savo“ darbo grupėje, „mano“ tėvų susitikime ar komitete su žmonėmis, kurie man atrodo gana savotiški. O mano vaikas eina į mokyklą su jų vaiku! Nerimaujanti mama mato ,,baisų‘‘ kvietimą į gimtadienio vakarėlį „McDonald’s“, o priešais jos akis pasirodo ,,bjaurus‘‘ iPod. Čia sėdžiu su žmonėmis, kurių komentarus galėčiau laikyti įkyriais, su žmonėmis, kurie yra per daug tiesūs, ekscentriški, per drovūs, per modernūs ar per intelektualūs. Pyktis užgęsta, nes linkiu atviros atmosferos mokykloje, kad atsirastų nauja, ateitis. Kaip tokioje situacijoje rasti kelią į priekį?

Mokėjimas klausytis

Pats svarbiausias įgūdis, kurio mums reikia, yra įsiklausymas. Mes manome, kad klausymosi tikslas yra sužinoti iš mūsų pašnekovo tai, ko nežinome, tai, kas mums bus naudinga. Vis dėlto filosofė Natalie Knapp pabrėžia, kad didžiausias klausymosi potencialas yra sužinoti ką nors „ko kalbėtojas pats nežino“. Gebėjimas įsiklausyti empatiškai įgalina mano partnerį rasti aiškumo savo mąstyme. Kaip kažkada pasakė vienas auklėtinis: „tik kalbėdamas aš žinau, ką galvoju“.

Tėvų susitikime ar darbo grupėje svarbiausia užduotis yra sukurti erdvę kitų žmonių mintims. Tai savo ruožtu leidžia atsirasti tolesnių indėlių, idėjų ir vizijų. Taigi prasideda dinamiškas procesas, kuris, pasak Natalie Knapp, „pažadina grupės intelektą“. Tik tada gali būti imamasi naujų žingsnių. Tai pasakius, mes visi esame pasaulio, kuris tampa vis individualistiškesnis, vaikai. Empatiškas klausymasis, platus mąstymas ir tikras bendradarbiavimas mums nėra lengvas. Tai reiškia, kad mes turime stengtis sulaikyti savo nuomones, asmenines darbotvarkes ir visada egzistuojantį jausmą „Aš geriausiai žinau“.

Tėvų partnerystė lyg kraštovaizdis, turintis begalinę funkcijų įvairovę; tik kelios iš jų čia yra paminėtos. Kartais žygis yra malonus, lengvai siaučiantis, tačiau kartais tai atrodo tarsi pasivaikščiojimas džiunglėse ar minų lauke. Empatiškas klausymasis yra kompasas ir atrama mums visiems.