Registruotis susitikimui

Egzotiškose šalyse mokytojavusi Daiva: kuo giliau pažinau kitas kultūras, tuo labiau norėjau grįžti namo

Šaltinis: www.delfi.lt

Indonezija, Kinija, Amerika – kur tik neteko pabuvoti Daivai Survilei. Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos ir „Laimės pradinės“ miško stovyklų mokytoja pasakoja, kokia svarbi vaikams jų mokytojo gyvenimiška patirtis. „Jeigu kalbi ne iš knygų, o iš savo patirties, vaikas visada pakels galvą ir įsiklausys“, – sako D. Survilė.


– Kaip jūs atradote dabartinį santykį su vaikais?

– Ieškojimų kelias prasidėjo prieš 10 metų, kai atėjau dirbti į Valdorfo mokyklą. Įvairių seminarų metu supratau, kad norėdama būti gera mokytoja, visų pirma turiu dirbti su savimi. Tas kelias tęsiasi ir toliau, visada yra kur tobulėti. Darbas su vaikais – geriausias būdas, jie labai greitai pamatuoja mano ribas. Tai verčia nuolat tobulėti ir kurti vis geresnį santykį su jais.

– Iš stovyklų grįžę vaikai pasakoja, kad gyvenote ir Indonezijoje, Kinijoje...

– Pradirbusi mokykloje tris metus, iškeliavau į Indoneziją studijuoti batikos, dalyvavau tarpkultūrinėje programoje. Gyvenau kaime, vietiniai vaikai subėgdavo pas mane į namus, kur mokiau anglų kalbos. Iš arti susidūriau su jų kultūra, kaimo gyvenimu, pažinau islamo bendruomenę. Gyvenimas ten pakeitė daugybę mano įsitikinimų. Pamilau vietinius vaikus. Būdavo, einu gatve ir girdžiu juos dainuojant „kepė kepė kepė kepė boba blynus“ – išmokiau juos ir daugiau lietuviškų žodžių, dainų. Indonezijoje dominuoja neradikalusis islamas. Šeimos turi daug vaikų ir atrodo labai laimingos. Labai daug skurdo ir tuo pačiu laimės.

Indonezijoje labai gerbia ir vertina mokytojus. Būdavo, po pamokos norėdavau vaikus apkabinti, padėkoti, o jie paima mano ranką, pabučiuoja ir prisideda prie kaktos. Taip jie išmokyti, tokios tradicijos.


– Kitomis akimis pamatėte Lietuvą?

– Grįžus iš Azijos, Lietuvoje man pasidarė labai gera gyventi. Nors keliavau daug, teko tranzuoti Europoje, gyventi Skandinavijoje, pabūvoti Amerikoje, Rusijoje, visgi buvo įdomu pažinti tolimuosius Azijos kraštus. Gyventi šalyje nėra tas pats, kas turistauti. Gyvenadamas turi galimybę labiau pažinti žmones, kultūrą, atrasti dalykus, kurių plika akimi nesimato. Grįžusi į Lietuvą, pamenu, išgyvenau labai stiprią meilę viskam – gamtai, maistui, žmonėms. Tiek gyvumo, tikrumo, erdvių. Pavyzdžiui, kai Kinijoje mokiau vaikus anglų kalbos, supratau, kad jie yra labai susikaustę, bijo suklysti. Tuo metu Kinijoje dar galiojo vieno vaiko politika. Tėvai labai spaudė vaikus daug mokytis, gerai išlaikyti egzaminus, išmokti anglų kalbą ir turėti galimybę emigruoti į Ameriką ar Australiją. Jau šešemečiai lankė daug būrelių.

Kinijoje vis pagalvodavau, kokią šaunią vaikystę aš turėjau Lietuvoje ir kiek daug čia laisvės. Norėjau pažiūrėti, kaip žmonės gyvena kitoje pasaulio pusėje, bet kuo giliau pažinau jų kultūrą, tuo labiau ji man atrodė svetima ir supratau, kad noriu grįžti namo. Ten, kur mano šaknys, artimieji.

– Spėju, kad tą aurą, kurią sukuriate dirbdama su vaikais, lemia ir jūsų praktikuojamas Ma-uri menas...

– Ma-uri yra savigydos menas – tai dvasinis mokymas, skirtas šiuolaikiniam žmogui išpildyti savo lemtį, suteikiantis unikalių žinių apie tai, kaip atkurti kūno, minčių-emocijų ir dvasios vienovę, kaip būti laisviems nuo vidinių apribojimų ir gyventi prasmingą, kūrybingą, pilnavertį gyvenimą. Studijuodama Ma-uri, per dvejus metus atsikračiau nemažai ilgus metus slėgusių naštų, baimių, išmokau padėti pati sau. Ma-uri dvasiniai šokiai išlaisvina, atveria širdį, viskas tampa įmanoma. Tai padeda įkvėpti vaikus. Kaip tik neseniai grįžau iš baigiamųjų mokymų Naujojoje Zelandijoje ir vaikams papasakojau apie maorių kultūrą, pašokau. Vaikai buvo sužavėti.

Svarbu kuo daugiau išlikti savyje. Pastebėjau, kad dažniausiai pradedu kelti balsą iš susijaudinimo ar situacijos nesuvaldymo. Svarbu sustoti, suprasti, kur esi, kas vyksta aplinkui, sąmoningai įvertinti situaciją. Tuomet situacija beveik visada išsisprendžia.

Vaikai yra visuomenės atspindys. Kai vaikas elgiasi destruktyviai, taip jis prašo pagalbos. Užuot jį baudus, svarbu išsiaiškinti priežastį. Žinoma, žmogiška yra supykti, nesusivaldyti. Tokiu atveju, apie tai, kas įvyko, svarbu su vaikais pasikalbėti atvirai.

– Grojate gitara?

– Nuostabu groti vaikams, nes jie klausosi atviromis širdimis. Kinijoje teko groti grupėje, koncertuodavome įvairiuose renginiuose ir kinų publikai mes patikome. Nuo mažens svajojau būti dainininke, atrodė, ten svajonė ir išsipildė. Vis dėlto supratau, kad tas ryšys, kurį sukuriame su vaikais, kai groju, yra ypatingas ir nepakeičiamas. Stovyklose būtinai nors vieną dieną per savaitę ateinu su gitara ir mes grojame, dainuojame. Vaikai mėgsta dainas apie tešlinuką, skautų himną „Mano namai“, Vytauto Kernagio dainas, „Pianinas, kuris kabojo ant šakos“, dainą su paplojimais...

– Atrodo stebuklas, kad nuo kompiuterių atsitraukę vaikai domisi dainavimu?

– Gitarą dažniausiai atsinešu stovyklai jau baigiantis. Kai jau būname su jais susipažinę, vaikai apsipranta su kitais vaikais, aplinka. Nustoja pasakoti apie kompiuterinius žaidimus ir pradeda tyrinėti, žaisti. Net pastebiu, kaip vaikų akys pasikeičia. O tokioje būsenoje labai paprasta juos pritraukti prie gitaros garsų. Juk tai – gyva ir smagu.

– Kas jums yra prasminga veikla?

– Jaučiu prasmę dirbdama su žmonėmis, ypač su vaikais. Kai koncertavau Kinijoje, mano buvusi kolegė parašė man žinutę ir paklausė, ar norėčiau dirbti tuomet dar tik besikuriančioje Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Nedvejodama sutikau. Kartais būna dienų, kai daug dirbdama tarsi „užsisuku“ kasdieniniame rate, tačiau sustojusi suprantu, kad atviras pokalbis su vaiku yra ne mažiau svarbus darbas. Neseniai pradėjau vesti etikos pamokas mokykloje vyresniesiems mokiniams. Taikau interaktyvaus teatro metodus, kurių išmokau studijuodama Suomijoje. Įvairių socialinių žaidimų metu vaikai turi galimybę išgyventi tam tikrus procesus, kalbėti apie jiems svarbias problemas, ugdyti bendravimo įgūdžius. Tame matau didelę prasmę. Mokymosi programos vis kinta, o šios vertybės yra pamatinės, jos bus svarbios ir po dešimt metų. Juk einant į darbo pokalbį svarbu ne tik gerai išmanyti matematiką, bet ir pasitikėti savimi, kūrybiškai mąstyti, pristatyti savo idėją ir pan.

– Minėjote, kad daug ko išmokstate iš vaikų?

– Iš vaikų mokausi kasdien. Kūrybiškumo, smalsumo, valios, buvimo „čia ir dabar“. Vien stebint juos galima labai daug ko išmokti. Kaip jie drąsiai lipa į medį, tyrinėja upelį, liečia rankomis įvairius gyvius, lenda į olas ar tiesiog garsiai šaukia miške. Vaikai daugiau gyvena procese, negalvodami apie rezultatą. O suaugę dažnai taip orientuoti į rezultatus, kad pamiršta pasimėgauti pačiu procesu. Taigi, iš vaikų dar daug ko galima pasimokyti.

– Taip įkvepiančiai kalbate apie vaikus, tai kas atsitinka pakeliui, jiems tampant suaugusiais?

– Didelę įtaką vaikų tapimu suaugusiais daro tėvai, mokykla, darbas. Visa tai apipinta vertinimais, primestais lūkesčiais. Dažnai vaikai po truputį praranda save, nebesuprata, ko nori iš gyvenimo. Jeigu vaikai neįgyvendina savo svajonių, o tenkina kažkieno poreikius, tai iš kur ta laimė? Man didžiausias komplimentas, kai kas nors mane pavadina vaiku.

– Jūsų stovyklos vadinasi „Laimės pradinė“ – tai kokie tie laimės pradmenys, pamatai?

– Laimės pradmenys siejasi su vaikyste ir žaidimu lauke. Laikas, kai veiki vedamas intuicijos, vidinio poreikio, patyrimo džiaugsmo. Pamiršti, ką reiškia žodis „reikia“, „turi“, „privalai“, vietoj to – „noriu“, „pabandom“, „galiu“, „įmanoma“ ir t.t. Tai vėl pajutau pradėjusi vesti miško stovyklas vaikams „Laimės pradinėje“. Stovyklose turime ritmą – vaikams tai suteikia saugumą, o stovyklų tikslas tiesiog būti su gamta, tyrinėti, žaisti, atsipalaiduoti, sugrįžti į gyvastį, būti su gamtos ritmu.

– Kas vaikams teikia daugiausiai laimės?

– Laisvė ir atradimo džiaugsmas. Svarbu leisti jiems patirti ir išgyventi tai, ko jiems norisi. Net jeigu pargrius, susižeis. Svarbu, kad vaikai žinotų, jaustų, jog šalia yra suaugęs žmogus, kuris visada padės. Ne vertins, draus ar „saugos“, o patars, paskatins, padrąsins. Tokiu būdu vaikai turi galimybes įveikti baimes, sustiprėti fiziškai ir psichologiškai.

– Kiek jūs, kaip pedagogė, pastūmėjate vaikus patirti laimę?

– Viskas eina iš vaikų vidaus, jie susikuria savo santykį su gamta ir kitais vaikais. Man, kaip pedagogei, svarbu intuityviai reaguoti į situacijas, stebėti juos, organizuoti veiklą taip, kad vaikai patirtų kuo daugiau laisvės ir laimės. Veiktų ne todėl, kad kažkas liepė, o todėl, kad jie to nori.

– Ar įmanoma patirti laimę be miško, būnant mieste?

– Žinoma. Laimei nesvarbu, kur gyveni. Svarbu išlikti sąmoningu. Įsiklausyti į save, savo poreikius. Dažnai miesto greitis, vartotojiškumas juos užgožia. Svarbu pajausti savo širdies ritmą.

– Sakote, kad stovyklose aplanko daug naujų potyrių?

– Kai būname miško stovykloje, aplanko įvairiausi potyriai: buvimas „čia ir dabar“ įgauna prasmę, pradedame gyventi gamtos ritmu – neskubant, išgirstant, pajaučiant. Tai – laikas, kai nejučia pradedame pastebėti miško gyvastį, užuosti kvapus, išgirsti garsus. Tyrinėjame ir atrandame – miškas nuolat stebina, kasdien yra kitoks. Tiesiog susijungiame su gamta – visiems tampa įprasta praustis upelio vandeniu ar lietuje kurti ugnį. Miško stovykla yra laikas, kai turi galimybę veikti vedamas intuicijos ir patyrimo džiaugsmo.

Read more

Registruotis susitikimui
We use cookies

You can choose which types of cookies to accept. Some are always used as they are necessary for the website to function. Read more about Privacy Policy.

We use cookies

You can choose which types of cookies to accept. Some are always used as they are necessary for the website to function. Read more about Privacy Policy.

Your cookie preferences have been saved