Registruotis susitikimui

Kam laimingoms smegenims ir akademiniams pasiekimams reikalinga gamta?

Kodėl Valdorfas veikia: iš neuromokslinės perspektyvos

Šaltinis: https://www.zaliojimokykla.lt

Kodėl Valdorfas veikia: iš neuromokslinės perspektyvos
Iš anglų kalbos vertė Lolita Kučinskienė
Redagavo Kazimiera Astratovienė

KODĖL Valdorfo pedagogika veikia?

Atsakymą į šį klausimą dabar galime daug geriau pagrįsti remdamiesi tuo, kaip vystosi ir funkcionuoja smegenys, o ne vien kartodami kažkada pasakytus Rudolfo Šteinerio žodžius. Žinoma, Valdorfo pedagogikos pradininkas sukūrė įtikinamą teoriją apie tai, kokiu būdu vaikams geriausia mokytis, bet kol nebuvo magnetinio rezonanso ir kitų sudėtingų smegenų skenavimo priemonių, neturėjom kaip moksliškai įrodyti ar paneigti šių teiginių. Per pastaruosius dvidešimt metų atlikta nesuskaičiuojama daugybė neuromokslinių tyrimų, patvirtinusių Šteinerio teorijas, apimančias keletą pagrindinių Valdorfo pedagogikos principų. Aš pati esu Valdorfo mokykloje besimokančio vaiko mama ir tarptautinė lektorė, kalbanti apie mokymąsi, elgesį ir smegenų raidą, todėl šie trys Valdorfo pedagogikos principai man atrodo svarbiausi: holistinis požiūris, žaidimai ir gamta. Jų laikantys smegenys vystosi geriausiai ir štai kodėl: mokymosi procese visą laiką dalyvauja visos smegenų zonos; pagrindinės neuronų jungtys turi pakankamai laiko vystytis; smegenys yra tinkamai stimuliuojamos. Jei norime suprasti, kodėl šie trys principai yra tokie svarbūs bet kurios edukacinės programos sėkmei, svarbu žinoti, kaip vystosi smegenys.

Esminiai smegenų veikimo principai

Mūsų smegenys yra „trinarės“, t.y., turi tris dalis. Tačiau kūdikiui gimus, ne visos trys dalys yra galutinai išsivysčiusios, kaip buvo manyta anksčiau. Iš tikrųjų, labai maža dalis naujagimio smegenų yra aktyvi. Kai naujagimių smegenys yra stebimos kompiuterinės tomografijos metu, vienintelė aktyvi jų dalis yra smegenų kamienas, jutiminiai centrai arba „gyvūno smegenys“. (Išimtis – mažos neišvystytos klausos ir regos smegenų žievių dalys.) Šie pirminiai smegenų centrai yra atsakingi už kūno reagavimą į stresą. Jie pradeda veikti priverstiniais išlikimo atvejais, kai reikia išvengti pavojaus ar susikauti su priešininku. Man patinka jas vadinti „jutiminėmis smegenimis“, nes jos kalba jutimų kalba, vienintele kalba, kuri mums padeda išlikti. Pavyzdžiui, jei miške susitiksime lokį, žodžiai mūsų neišgelbės, bet gali išgelbėti pojūčiai.

Kitos dvi smegenų dalys: limbinės arba „jausmų smegenys“ ir smegenų žievė arba „mąstymo smegenys“. Jos pradeda vystytis tiktai po gimimo. Tai nauja ir esminė informacija, padedanti spręsti ilgalaikę problemą, kurią galėtume įvardyti taip: prigimtis prieš ugdymą. Dabar jau žinome, kad kai gimstame, naudojamės labai maža smegenų dalimi, tad smegenys tiesiog formuojasi iš patirčių, mūsų bendravimo su aplinkiniais. Naujagimio „jausmų smegenys“ pažadinamos ne anksčiau kaip 3-4 mėnesių, tada jis gali išreikšti kai ką daugiau nei pasitenkinimą ar nepasitenkinimą, kurį sužadina jutiminės smegenys. Šio amžiaus kūdikis gali dalintis daugybe įvairiausių emocijų, tampa labiau socialus.

Trečia smegenų dalis, „mąstymo smegenys“, pradeda vystytis po limbinių, t.y., po „jausmų smegenų“ dalies. Jų brendimo požymiai yra veblenimas tarp 6 ir 9 mėnesių, pirmas ištartas žodis maždaug vienerių, ir maždaug dviejų-trijų žodžių jungimas į sakinį, esant dvejų metų amžiaus. Atsižvelgiant į tai, kad pojūčiai yra jutiminių smegenų kalba, o jausmai – limbinių smegenų kalba, „mąstymo smegenys“ kalba žodžių kalba, kurią dauguma pedagogų vertina labiausiai. Pavyzdžiui, smegenų žievė atsakinga už impulsų kontrolę, sugebėjimą planuoti į priekį, organizuoti ir suprasti, kad pasirinkimas, kurį darom dabar, vėliau gali turėti pasekmių. Empatija taip pat „glūdi“ smegenų žievėje, kaip ir sugebėjimas naudotis savikontrole, protu ir logika. Mes mąstome ir analizuojame padedami „mąstymo smegenų“ ir, žinoma, suvokiame abstrakčius dalykus ir naudojam išraiškingą žodinę kalbą. Jei esate girdėję apie dešinįjį ir kairįjį smegenų pusrutulius ir jų skirtingą veikimą, tai jums turbūt aišku, kad būtent smegenų žievė kontroliuoja kairiojo pusrutulio funkcijas, tuo tarpu jutiminės ir jausminės smegenų dalys kontroliuoja dešinįjį pusrutulį. Smegenys geriausiai vystosi tada, kai visos trys jų dalys yra vienodai vystomos, vertinamos ir įtraukiamos. Valdorfo pedagogika veiksminga, nes Valdorfo mokyklose kaip tik tai ir daroma.

Šteinerio požiūris į ugdymą buvo holistinis. Jis suprato – kad vaikai norėtų mokytis ir jaustų mokymosi džiaugsmą ilgą laiką, jų pojūčiai, jausmai ir mąstymas turi būti aktyviai įdarbinti kiekviename raidos etape. Valdorfo mokytojai nedaro tos klaidos, kurią padarė dauguma kitų tradicinių, įprastų ar vyraujančių ugdymo modelių. Valdorfo mokytojai nepervertina smegenų žievės ir tuo pačiu kairiojo smegenų pusrutulio vystymo, nuvertindami dešiniąsias smegenis, kurios atsakingos už jausmus. Valdorfo pedagogika nesiorientuoja į grynai akademinius pasiekimus jauname amžiuje, kol smegenys tam nepasiruošusios, ir nesiekia visu pajėgumu įdarbinti tą smegenų dalį, kuria vaikas dar mažai gali naudotis, tai yra neišvystytą smegenų žievę. (Smegenų žievė vystosi iki 25–29 metų!). Valdorfo mokytojai sėkmingai įdarbina ir puoselėja jutimines ir jausmines vaikų smegenų dalis, kad būtų užtikrintos esminės neuronų jungtys, būtinos akademiniam mokymuisi vyresniame amžiuje.

Leiskite man tai paaiškinti dar smulkiau. Dabar jūs jau žinote, kad smegenys vystosi hierarchiniu būdu: nuo labiau iki mažiau primityvių, nuo gyvūniškų iki unikalių žmogiškų. Tai reiškia, kad sveikas sudėtingesnės smegenų žievės vystymasis PRIKLAUSO nuo sveiko limbinių, t.y. „jausmų smegenų“ vystymosi, kuris PRIKLAUSO nuo sveiko „jutiminių smegenų“ vystymosi. Šių dienų tradicinių mokymo modelių problema yra tokia: siekiama, kad „smegenys pradėtų vaikščioti anksčiau nei ropoti“. O dar tiksliau: dauguma mokyklų sistemų šiandien nori, kad vaikai BĖGIOTŲ dar jiems nepradėjus ropoti. Mes susiduriame su tėvais, kurie išdidžiai sako: „Mano vaikas jau vaikščiojo 9 mėnesių! Jam net nereikėjo ropoti, jis tik atsistojo ir nuėjo! Ar tai nenuostabu?“ O aš noriu jiems pasakyti: „Ne, ne, tai visai nenuostabu! Parklupdyk jį ant žemės! Tegul šliaužia!“. Galbūt aš reaguoju pernelyg karštai, bet remiuosi moksliniais faktais: kiekvienas vystymosi etapas yra svarbus vėliau einančiam etapui, ir jis padeda nervų sistemos pamatą tam, kas turi ateiti. Mūsų vaikams reikia daug laiko, daug kartojimo, daug praktikavimo kiekvienoje jų vystymosi kryžkelėje, kad jie įtvirtintų tai, ką išmoko, kad įsisavintų vieną ar kitą gebėjimą šitaip ugdydamiesi meistriškumą. Tai nevyksta daugelyje šalies mokyklų, bet Valdorfo mokyklose tai vyksta.

Žaidimo svarba

Pakalbėkime apie žaidimus. Nuo pat pirmos klasės Valdorfo mokykloje vaikams yra leidžiama žaisti vienokius ar kitokius žaidimus. Šteineris žinojo, kad žaidimas yra neįkainojamas pagrindas sveikam žmogaus vystymuisi ir akademinei pažangai. Tačiau svarbu ir tai, kokie tai žaidimai. Kaip tik tokius žaidimus Dr. David Elkind vadina „gryniausia žaidimo forma“: tai nestruktūruoti (spontaniški), kylantys iš vaikų iniciatyvos ir vaizduotės, savarankiški žaidimai, kai VAIKAI PATYS SUGALVOJA ŽAIDIMUS ir net sukuria savo taisykles“. Tokio pobūdžio žaidimai, įspėja jis, sparčiai nyksta iš mūsų namų, mokyklų ir apylinkių keliančiu nerimą greičiu, o tai ypač atsiliepia vaikų sveikatai, emocinei gerovei ir akademiniams rezultatams. Daugybė tyrimų parodė, kad žaidimas kiekvienoje vystymosi stadijoje gerina protinio lavėjimo koeficientą, socialinę-emocinę veiklą, mokymąsi ir akademinį darbą. Skirtingi moksliniai tyrimai, vykdyti daugiau kaip 4 metus parodė, kad tų vaikų, kurie mokykloje trečdalį dienos praleisdavo fizinio lavinimo, dailės ir muzikos pamokose, pagerėdavo ne tik fizinė būklė, bet ir požiūris į mokymąsi ir testų rezultatai. Dar daugiau, palyginus vėlesnius akademinius rezultatus vaikų, kurie lankė ikimokyklines klases orientuotas į akademinius pasiekimus, su tais, kurie ikimokyklinėse įstaigose daugiau žaidė, „akademiniai vaikai“ neparodė didesnės pažangos skaityme ir matematikoje, nei „žaidžiantys vaikai“, bet paaiškėjo, kad pirmųjų yra aukštesnis nerimo lygis, jie buvo mažiau kūrybiški, o jų požiūris į mokyklą labiau neigiamas. Būtent šios problemos ir yra akivaizdžios šiuolaikinėje švietimo sistemoje. Mes patikėjome mitu, kad „daugiau lygu geriau“. Receptas, pagal kurį daugiau laiko praleidžiama mokantis akademinių dalykų, pradedama mokytis anksčiau, atliekama daugiau namų darbų, nepadidina vaiko galimybių. Atvirkščiai, jas tik sumažina. Skirdami mažiau laiko menams, fizinei veiklai ir buvimui gamtoje ir daugiau laiko skaitymui, rašymui ir matematikai mes ne sprendžiame problemas, o jas tik sukeliame. Mūsų vaikai katastrofiškai greitai perdega ne tik todėl, kad „daugiau nėra lygu geriau“, bet ir dėl to, kad tas „daugiau“ dažnu atveju sukelia pervargimą, neviltį ir emocinius sutrikimus.

Smegenys funkcionuoja geriausiai, kai yra tinkamai stimuliuojamos

Mūsų vaikai negali dalyvauti pamokoje, klausytis, apdoroti ir išlaikyti informacijos, kai jų smegenys yra nepakankamai arba pernelyg stimuliuojamos. Abi minėtas būsenas sukelia emocijų ar informacijos perkrova. Jei būdami to amžiaus, kai jų smegenys dar nepasiruošusios, vaikai susiduria su technologijomis, žiniasklaida, intensyviai dalyvauja akademinėje veikloje ir organizuotuose žaidimuose, tokiuose kaip komandinis sportas, jie patiria stresą ir spaudimą. Ir jei tai trunka ilgai, vaikai negauna emocinės pagalbos, viskas galiausiai baigiasi perdegimu. Mokytojai visose Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje man sako, kad šio reiškinio požymius jie mato trečios klasės pradžioje. Daugelyje vaikų, sako jie, „šviesa jau užgesusi“. Džiaugsmas, smalsumas ir nustebimas, tokie svarbūs mokymosi proceso komponentai, jau yra užslopinti. Tradicinės mokyklos didžiausią dėmesį skiria akademinei veiklai, kairiojo smegenų pusrutulio funkcionavimui, o Valdorfo mokyklų mokytojai dėmesį skiria visoms smegenims, akcentuodami dešinįjį pusrutulį kiekvienoje vystymosi stadijoje. Šteineris tai suvokė ir teigė, kad būtent tokiu būdu vaikų smegenys yra tinkamai stimuliuojamos, taigi jie tada gali mokytis ir jaustis geriausiai. Šiandienos moksliniai atradimai tik įrodo, kad jis buvo teisus. Jutiminių dešiniojo smegenų pusrutulio taškų stimuliavimas sudaro sąlygas įveikti maratoną, o ne tik sprintą.

Dabar, kai jau aptarėme, koks svarbus mokymosi procesui yra holistinis požiūris ir žaidimai, pakalbėkime apie neįkainojamą gamtos vertę. Žinomas faktas yra tai, kad mokymosi procese dalyvauja kairysis smegenų pusrutulis. Verbalinis, analitinis procesas beveik visada yra mokymosi dalis. Kas nėra žinoma, tai dešiniųjų smegenų stimuliacija ir išraiška. Dešiniojo smegenų pusrutulio funkcijos kažkodėl buvo laikomos mažiau svarbiom vaikų pasiekimams ir maksimaliai jų sėkmei, bent jau tai „sėkmei“, kaip ją supranta dauguma. Mūsų kūnai juda vis mažiau, o mūsų protas vis daugiau. Buvo sumažintas ne tik pertraukų ir fizinio lavinimo pamokų skaičius, bet ir teatro, muzikos, menų pamokų skaičius, o visa tai labai svarbu smegenų vystymuisi, pasiekimams ir sėkmei, nesvarbu, kad ir ką taip vadinsime.

Kaip tai susiję su gamta?

Remiantis neuromokslu, labai daug ką: niekas kitas nestimuliuoja dešiniojo pusrutulio labiau nei buvimas gamtoje. Prisiminkime, kad ta būsena, kai tinkamai stimuliuojamos smegenys, kai nerimas nėra nei per didelis nei per mažas, yra vienintelė psichologinė būsena, kurioje yra įmanomas mokymasis ir prisitaikymo elgsenos. Gamta labai gražiai skatina šią būseną. Pagal ilgamečius tyrimus, neseniai atliktus Dr. Eevos Karjalainen, natūrali žalia aplinka mažina stresą, gerina nuotaiką, mažina pyktį ir agresiją, didina visapusišką laimės jausmą ir netgi stiprina mūsų imuninę sistemą.

Gamta – svarbiausias priešnuodis streso augimui, įtampai, perdegimui, kuriuos matome mokymosi sistemoje šiandien. Per mažai būnant gamtoje net gali išsivystyti „gamtos deficito sutrikimas“. Dr. Karjalainen sako, kad „patyrę stresą ar koncentracijos reikalaujančią situaciją“, miesto aplinkoje mes atsigauname gerokai lėčiau, nei natūralioje gamtos aplinkoje. Esant gamtoje, mūsų kraujo spaudimas, širdies ritmas, raumenų įtampa ir streso hormonų lygis mažėja greičiau, nei mieste. Mes žinome, kad pernelyg didelio aktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomai (angl. attention deficit/hyperactivity disorder, ADHD) vaikuose sumažėja, kai jie turi galimybę žaisti žalioje aplinkoje.

Būdama mama, aš negaliu įsivaizduoti nei vieno tėvo, kuris nenorėtų savo vaikui visų šių ir dar daugiau privalumų. Negaliu įsivaizduoti, kaip tėvai ir mokytojai, žinodami, kaip smegenys funkcionuoja geriausiai, gali sutikti su dabar egzistuojančia mokymosi sistema. Esu labai dėkinga, kad egzistuoja tokia alternatyva – Valdorfo mokyklos. Kviečiu visus tėvus sužinoti apie jas daugiau ir rimtai pagalvoti, ar to reikia jūsų vaikams. Deja, aš taip pat žinau, kad ne visi tėvai turi tam finansines galimybes, ar dėl kitų priežasčių negali leisti savo vaiko į šią mokyklą. Šiems tėvams ir mums visiems noriu priminti, kad turime balsuoti, rašyti laiškus, skambinti ir kaip tik galim kovoti, kad užtikrintume reformą, paremtą šiais paskutinių 20 metų neuromokslo atradimais. Mes privalome reikalauti pokyčių, remdamiesi mokslu ir suprasdami, kas padeda smegenims dirbti geriausiai, ir tai turi būti ne trumpalaikiai, bet ilgalaikiai pokyčiai mūsų ateičiai.

Gamta - svarbiausias priešnuodis streso augimui, įtampai, perdegimui, kuriuos matome tradicinėje mokymosi sistemoje šiandien.

Remiantis neuromokslu: niekas kitas nestimuliuoja dešiniojo pusrutulio labiau nei buvimas gamtoje. Prisiminkime, kad ta būsena, kai tinkamai stimuliuojamos smegenys, kai nerimas nėra nei per didelis nei per mažas, yra vienintelė psichologinė būsena, kurioje yra įmanomas mokymasis ir prisitaikymo elgesys. Pagal ilgamečius tyrimus, neseniai atliktus Dr. Eevos Karjalainen, natūrali žalia aplinka mažina stresą, gerina nuotaiką, mažina pyktį ir agresiją, didina visapusišką laimės jausmą ir netgi stiprina mūsų imuninę sistemą. Mes žinome, kad net pernelyg didelio aktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomai (angl. attention deficit/hyperactivity disorder, ADHD) vaikuose sumažėja, kai jie turi galimybę žaisti žalioje aplinkoje.

Taip pat skaitykte

Registruotis susitikimui